Etimologija
Aurimė tikėtina kilusi iš tos pačios lietuviškos šaknies aur-, kuri siejama su aušimu, šviesos atsiradimu ar ryto pradžia. Galūnė -ė būdinga daugeliui lietuviškų moteriškų vardų ir suteikia vardui moterišką formą. Sandara rodo artimumą vardui Aurimas, tik pritaikytą moteriškai giminei. Tokia daryba būdinga šiuolaikinei lietuvių vardų kūrimo tradicijai.
Kultūrinis kontekstas
Lietuviškoje vardų tradicijoje gamtos ir šviesos motyvai laikomi estetiškais ir prasmingais, todėl Aurimė gerai į ją įsilieja. Vardas gali būti patrauklus tėvams, ieškantiems reto, lietuviškai skambančio ir švelnaus vardo. Jo skambesys dera su poetine lietuvių kalbos tradicija, kur svarbios aušros, ryto ir gamtos metaforos. Dėl reto vartojimo vardas išlaiko savitumo įspūdį.
Istorinis kontekstas
Aurimė nepriskiriama seniausiems tradiciniams vardams, o veikiau modernios lietuviškos vardininkystės sluoksniui. Ji galėjo plisti kartu su polinkiu kurti ar rinktis lietuviškus, gamtiškos semantikos vardus XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiuje. Istoriniuose šaltiniuose vardas minimas retai, todėl jo tradicija nėra ilga. Vis dėlto jo sandara aiškiai remiasi lietuvių kalbos principais.