Barnabas

Barnabas siejamas su aramėjiška arba hebrajiška vardų tradicija. Dažniausiai jis kildinamas iš formos, reiškiančios „paguodos sūnų“, nors kalbininkai mini ir kitus niuansus, susijusius su semitinių kalbų šaknimis. Graikiškoje Naujojo Testamento tradicijoje vardas užfiksuotas forma „Barnabas“, iš kurios jis paplito į lotynų ir kitas Europos kalbas. Lietuvių kalboje išlaikyta artima tarptautinei forma.

Lietuvoje Barnabas pirmiausia atpažįstamas kaip biblinis ir krikščioniškas vardas. Jis nėra dažnas, tačiau turi aiškią religinę reikšmę ir istorinį autoritetą. Tokie vardai dažnai pasirenkami šeimose, vertinančiose Šventojo Rašto tradiciją ir klasikinį krikščionišką vardyną. Dėl savo retumo Barnabas taip pat skamba iškilmingai ir savitai.

Vardas Europoje vartojamas nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių, kai paplito šventųjų ir Biblijos veikėjų vardai. Lietuvoje jis galėjo būti žinomas nuo krikšto ir bažnytinio vardyno įsigalėjimo laikų, tačiau niekada netapo masiškai populiarus. Istoriškai tokie vardai dažniau aptinkami religinėje aplinkoje ar kalendoriuose nei plačioje kasdienėje vartosenoje. Šiandien Barnabas išlieka retas, bet aiškiai atpažįstamas kultūriniu požiūriu.