Etimologija
Vardas susidarė iš lietuvių kalbos žodžio „meilė“, žyminčio meilės jausmą. Šis žodis yra senas baltų kalbų leksikos elementas, susijęs su prisirišimo, palankumo ir širdingumo semantika. Kaip asmenvardis Meilė veikia be papildomų darybinių formantų, todėl jo reikšmė išlieka tiesioginė ir aiški. Vardas priklauso tiems lietuviškiems vardams, kurių semantika nesunkiai suprantama kiekvienam kalbos vartotojui. Dėl to jis yra ir išraiškingas, ir labai skaidrus.
Kultūrinis kontekstas
Lietuvių kultūroje Meilė turi stiprų emocinį ir vertybinį krūvį. Tai vardas, kuris iš karto asocijuojasi su nuoširdumu, gerumu ir dvasine šiluma. Jis gali būti suvokiamas kaip ypač prasmingas vardas šeimose, vertinančiose lietuvių kalbą ir simbolines vardų reikšmes. Dėl aiškios semantikos vardas palieka labai šviesų ir pozityvų įspūdį.
Istorinis kontekstas
Meilė kaip vardas paplito moderniau, ypač stiprėjant lietuviškų vardų pasirinkimui XIX–XX amžiuje ir vėliau. Jis nėra kilęs iš šventųjų kalendoriaus, todėl jo vartojimas labiau susijęs su tautinio sąmoningumo ir kalbinio artumo paieškomis. Tokie tiesioginės reikšmės vardai ypač tiko laikotarpiais, kai buvo pabrėžiama tautinė tapatybė. Šiandien vardas tebėra atpažįstamas kaip aiškiai lietuviškas ir simboliškai stiprus.