Etimologija
Vardas sudarytas iš dėmenų nor- ir -vil-. Pirmasis dėmuo siejamas su „noru“, „troškimu“, o antrasis – su senųjų vardų kamienu, kuris aiškinamas per vilties, valios ar siekio semantiką. Lietuvių asmenvardžiuose tokia sandara būdinga senosioms dvikamienėms formoms. Galūnė -ė suteikia vardui moterišką gramatinę formą ir natūralų skambesį lietuvių kalboje.
Kultūrinis kontekstas
Norvilė Lietuvoje suvokiama kaip lietuviškas, kultūriškai savas vardas. Jis gali būti pasirenkamas šeimų, kurios nori pabrėžti tautinį identitetą ir kalbinį autentiškumą. Vardas turi santūrų ir orų skambesį, todėl asocijuojasi su brandumu. Jis taip pat dera prie šiuolaikinės tendencijos gaivinti senuosius lietuviškus vardus.
Istorinis kontekstas
Kaip ir daugelis lietuviškų dvikamienių vardų, Norvilė siejasi su senąja baltų vardų tradicija. Moteriškos tokių vardų formos aktyviau paplito naujesniais laikais, kai imta sąmoningiau kurti ar gaivinti lietuviškus moterų vardus. XX amžiuje ir ypač po nepriklausomybės atkūrimo susidomėjimas tautiniais vardais išaugo. Norvilė išliko retas, tačiau kultūriškai vertinamas vardas.