Etimologija
Vardas sutampa su lietuvių kalbos žodžiu „rūta“, žyminčiu kvapnų augalą, nuo seno auginamą darželiuose. Etymologiškai žodis siejamas su tarptautiniais augalo pavadinimo atitikmenimis Europos kalbose, tačiau lietuvių kultūroje jis įgijo savarankišką simbolinę vertę. Iš augalo pavadinimo susiformavo ir moteriškas asmenvardis. Vėliau vardas paplito kaip savarankiškas ir labai reikšmingas lietuviškas vardas.
Kultūrinis kontekstas
Rūta yra vienas svarbiausių moteriškų vardų lietuvių folklore ir papročiuose. Rūtų vainikas tradiciškai siejamas su merginos skaistumu ir vestuvių apeigomis. Dainose, pasakose ir tautosakoje rūta dažnai minima kaip merginystės ir grožio ženklas. Todėl vardas Rūta Lietuvoje turi ypač stiprų kultūrinį skambesį.
Istorinis kontekstas
Rūta vartojama jau seniai ir ypač sustiprėjo kaip tautiškai reikšmingas vardas XIX–XX amžiuje. Tautinio atgimimo laikotarpiu lietuviški ir su gamta susiję vardai buvo ypač vertinami. Vardas išliko populiarus per visą XX amžių ir neprarado atpažįstamumo. Jis iki šiol laikomas klasikiniu lietuvišku vardu.