Vilgirdas

Vardas tikriausiai sudarytas iš dėmens vil-, siejamo su valia, noru ar linkėjimu, ir dėmens -girdas, kuris lietuvių vardyne dažnai aiškinamas per veiksmažodį „girdėti“. Toks modelis būdingas seniems lietuvių ir platesniam baltų vardynui, pavyzdžiui, Algirdas, Girdautas ar Vilmantas. Dėl senos kilmės tiksli pirminė semantika gali būti interpretuojama nevienareikšmiškai, tačiau struktūra aiškiai lietuviška. Vardas išlaiko archajišką darybą, kuri buvo ypač būdinga ikikrikščioniškam vardynui.

Lietuvoje tokie dvikamieniai vardai laikomi svarbia tautinio tapatumo dalimi, nes primena senąjį baltų kalbinį paveldą. Vilgirdas nėra dažnas, todėl dažnai vertinamas kaip išskirtinis, pabrėžiantis ryšį su lietuviška tradicija. Tokie vardai ypač mėgstami šeimų, ieškančių tautiško, bet nebanalaus pasirinkimo. Kultūriškai jis siejasi su pagarba istoriniam lietuvių vardynui.

Senieji dvikamieniai lietuvių vardai plačiai vartoti dar iki krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje. Vėlesniais amžiais daugelį jų nustelbė krikščioniški šventųjų vardai, tačiau dalis tradicinių formų išliko ar buvo atgaivintos. XIX–XX amžiuje, stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, susidomėjimas senaisiais lietuviškais vardais atsinaujino. Vilgirdas priklauso tai vardų grupei, kuri išsaugojo senovinį skambesį, nors niekada netapo itin masiška.