Irma

Irma siejama su senųjų germanų šaknimi irm arba ermen, reiškiančia „visas“, „didis“, „visuotinis“. Ši šaknis randama ir kituose germanų varduose, pavyzdžiui, Irmgard ar Irmina. Ilgainiui kai kuriose kalbose Irma tapo savarankišku vardu, nebesiejamu vien su trumpiniu. Lietuvių kalboje jis išlaikė tarptautinę formą ir aiškų, lengvai atpažįstamą skambesį.

Lietuvoje Irma vertinama kaip gana šiuolaikiškai skambantis, bet jau įprastas vardas. Jis neturi labai siauro religinio atspalvio, todėl yra universalus įvairiose šeimose. Vardas dažnai siejamas su aktyvumu, šiuolaikiškumu ir paprastumu. Dėl trumpos formos jis lengvai vartojamas kasdienėje kalboje ir gerai atpažįstamas skirtingose kartose.

Lietuvoje vardas labiau paplito XX amžiuje, ypač modernėjant vardų pasirinkimui ir stiprėjant tarptautinių formų įtakai. Jis tapo patrauklus dėl savo trumpo, aiškaus ir nearchajiško skambesio. Nors nepriklauso seniausiam lietuviškam vardynui, jau seniai įsitvirtinęs vartosenoje. Šiandien jis suvokiamas kaip pažįstamas, bet ne per dažnas vardas.