Etimologija
Vardas kildinamas iš lietuviško kamieno rim-, susijusio su žodžiais „rimtas“ ir „rimtis“. Priesaga -utė lietuvių kalboje dažnai suteikia mažybinį, švelnų arba maloninį atspalvį. Dėl to Rimutė gali būti suvokiama kaip mažybinė forma iš tokių vardų kaip Rima, Rimantė ar kitų panašios šaknies vardų, tačiau ji taip pat funkcionuoja kaip atskiras vardas. Tokios formos būdingos lietuvių vardyno gyvajai tradicijai.
Kultūrinis kontekstas
Lietuvių kalboje mažybinės vardų formos dažnai turi ypatingą emocinį artumą, todėl Rimutė skamba jaukiai ir šiltai. Vardas gerai dera prie lietuviškos vardų sistemos ir atrodo natūralus įvairiose kartose. Jis gali būti siejamas su kuklumu, pagarba ir santūria laikysena. Dėl savo skambesio vardas dažnai palieka mielą ir draugišką įspūdį.
Istorinis kontekstas
Tokios vardų formos kaip Rimutė ypač išplito XX amžiuje, kai šalia oficialių vardų buvo mėgstamos ir savarankiškai vartojamos mažybinės formos. Lietuvoje trumpesni ir švelnesni vardai dažnai tapdavo oficialiais asmenvardžiais. Nors Rimutė nepriklauso seniausiems dvikamieniams vardams, jos šaknis yra aiškiai lietuviška. Vardas labiau būdingas vyresnei ir vidurinei kartai nei naujausioms gimimų tendencijoms.