Etimologija
Vaidilė etimologiškai siejama su žodžiu vaidila, kuriuo apibūdinamas senosios baltų religijos apeigų atlikėjas ar dvasinio luomo atstovas. Moteriškoji forma su galūne -ė susiformavo lietuvių kalbos darybos būdu. Šaknis vaid- čia nėra aiškinama vien per regėjimą, nes svarbus ir konkretus kultūrinis terminas. Kalbos istorijoje tokie vardai rodo, kaip bendriniai kultūros žodžiai virsdavo asmenvardžiais. Dėl romantinio tautinio atgimimo poveikio vardas įgavo ir simbolinę, idealizuotą prasmę.
Kultūrinis kontekstas
Vaidilė Lietuvoje turi ryškų kultūrinį atspalvį, nes primena senąją baltų religiją, apeigas ir mitinį pasaulėvaizdį. Šis vardas dažnai siejamas su tautiškumu, dvasiniu jautrumu ir pagarba protėvių paveldui. Jis patrauklus žmonėms, vertinantiems vardų istorinį turinį ir lietuvišką skambesį. Literatūriniame ir kultūriniame kontekste vardas skamba pakiliai ir simboliškai.
Istorinis kontekstas
Kaip asmenvardis Vaidilė labiau paplito naujesniais laikais, ypač stiprėjant susidomėjimui lietuvių istorija ir mitologija. XIX–XX amžių tautinio atgimimo aplinkoje tokie vardai tapo kultūrinio tapatumo ženklu. Nors pats žodis siekia daug senesnį laikotarpį, kaip vardas jis yra labiau modernios lietuviškos savimonės pasirinkimas. Šiandien jis suvokiamas kaip tradicinis, bet ne dažnas.